Lietuvoje įsiliepsnojo politinė diskusija dėl kultūros vaidmens valstybės gynyboje, kurią inicijavo Seimo narys Šarūnas Birutis. Savo pranešime „Nematomas frontas: kultūros vaidmuo valstybės gynyboje (ir kodėl tie 1,5 proc. BVP būtini)“ jis argumentuoja, kad kultūra turėtų būti suvokiama ne tik kaip pramogų sfera, bet ir kaip esminė valstybės atsparumo priešiškai informacijai ir pilietiškumo ugdymo dalis. Šis požiūris sulaukė atgarsio ir palaikymo, tačiau kartu iškėlė ir klausimų bei diskusijų, ypač dėl finansavimo ir praktinio įgyvendinimo.

Šarūnas Birutis savo pranešime pabrėžia, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kur vyksta informaciniai karai ir manipuliacijos, kultūra tampa „nematomu frontu“. Jis teigia, kad kultūra yra tautos tapatybės šaknys ir civilizacijos pamatas, todėl būtina ją stiprinti, siekiant apsaugoti visuomenę nuo priešiškų jėgų.  Politikas siūlo įtraukti visuomenės informacinį atsparumą ir kultūros politiką į gynybos darbotvarkę, skiriant tam deramą finansavimą – 1,5 proc. BVP.  Birutis primena Winstono Churchillio žodžius apie kultūros svarbą net karo metu ir atkreipia dėmesį į NATO gynybos išlaidų gaires, kurios, jo nuomone, turėtų apimti ir investicijas į informacinę aplinką. Jis akcentuoja, kad taikos metu kultūra turi veikti prevenciškai, stiprinant pilietiškumą, žiniasklaidą ir saugant kultūros paveldą. Stipri kultūra, pasak Biručio, tiesiogiai prisideda ir prie kariuomenės komplektavimo, ugdydama sąmoningus ir motyvuotus piliečius, savanoriškai pasirenkančius tarnybą.

Į šią iniciatyvą atsakė Seimo narys V. Juozapaitis straipsnyje „Apie „Nematomą frontą“ (atsakymas Kultūros ministrui)“, kuriame iš esmės pritaria Biručio tezėms. Juozapaitis teigia, kad kultūros matymas kaip valstybės gynybos dalies yra „savaime suprantamas dalykas“ ir atitinka jo partijos poziciją. Jis taip pat pritaria visuomenės informacinio atsparumo svarbai ir giria žurnalistus už jų darbą demaskuojant dezinformaciją.  Vis dėlto, Juozapaitis kelia keletą praktinių klausimų. Jis abejoja dėl 1,5 proc. BVP skyrimo kultūrai konkrečių priemonių ir skaidraus lėšų panaudojimo. Politikas taip pat kritikuoja LRT neutralumo auditą, teigdamas, kad tai prieštarauja žurnalistų, kaip „esminės gynybos linijos“, idėjai. Nors Juozapaitis pripažįsta visuomenės atsparumą dezinformacijai ir pilietinį entuziazmą, jis pabrėžia, kad kultūra yra kokybinė kategorija, kurią sunku apibrėžti ir kiekybiškai įvertinti.

Nepaisant tam tikrų skirtumų, abu politikai sutaria dėl esminio dalyko – kultūros svarbos valstybės saugumui ir būtinybės stiprinti visuomenės informacinį atsparumą.  Diskusija išryškina bendrą supratimą, kad šiuolaikinės grėsmės yra ne tik karinės, bet ir informacinės, todėl valstybės gynyba turi būti daugialypė ir apimti kultūros sritį.  Pagrindinis nesutarimas kyla dėl praktinio įgyvendinimo ir finansavimo klausimų. Juozapaičio klausimai dėl lėšų panaudojimo ir kultūros politikos apibrėžimo yra svarbūs ir reikalauja detalesnės diskusijos. Taip pat svarbu išlaikyti pasitikėjimą žiniasklaida ir užtikrinti žurnalistų profesionalumą, kuris yra būtinas informacinio atsparumo skydo formavimui.
Ši diskusija yra reikšminga Lietuvai, kuri nuolat susiduria su hibridinėmis grėsmėmis ir dezinformacija.  Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir informacinio karo realybę, kultūros stiprinimas kaip valstybės gynybos dalis tampa vis aktualesnis.  Svarbu, kad diskusija tęstųsi ir būtų ieškoma konkrečių ir efektyvių būdų, kaip kultūrą paversti realia gynybos linija, o visuomenės pilietinį entuziazmą – nuolat šviečiančia viltimi.

O kaip Jūs manote, ar reikia skirti 1.5 proc. BVP kultūrai?Atsakymą rašykite komentaruose

Parengta pagal lrs.lt informacija