Politinė retorika šalyje pasiekė pavojingą ribą, kurioje subkultūriniai simboliai tampa pagrindinio srauto politikos įrankiais, o ideologiniai oponentai – eliminuotinais priešais.

Futbolas, feisbukas ir etikos sargai

2026 m. gegužės 31 d. Kauno Dariaus ir Girėno stadione vykusios futbolo rungtynės tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Suvalkų „Wigry“ futbolo metraščiuose liks ne dėl sportinių pasiekimų, o dėl kilusio nacionalinio lygio politinio skandalo. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis Laurynas Kasčiūnas savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo nuotrauka, kurioje jis užfiksuotas laikantis kultinės Vilniaus sirgalių grupės „Pietų IV“ šaliką su užrašu: „Good Night Left Side“ (liet. „Labanakt, kairioji puse“).

Tai, kas iš pirmo žvilgsnio daliai visuomenės galėjo pasirodyti kaip aštrus priešrinkiminis humoras ar paprasčiausias palaikymo gestas futbolo ultrų subkultūrai, žaibiškai virto politinės etikos sargų tyrimo objektu. Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją, iškeldamas esminį klausimą: kur baigiasi politikų žodžio laisvė ir prasideda ekstremistinės retorikos normalizavimas valstybiniu lygmeniu?

 „Kodų kalba“ ir plausibilus neigimas

Norint suprasti šio skandalo gylį, būtina dekonstruoti pačią frazę. Šūkis „Good Night Left Side“ nėra nekaltas palinkėjimas ramiai išsimiegoti ideologiniams oponentams. Ši frazė gimė Europos futbolo stadionų subkultūrose kaip radikalios dešinės atsakomoji reakcija į antifašistinio judėjimo šūkį „Good Night White Pride“. Šiuolaikiniame sociopolitiniame kontekste šis lozungas yra glaudžiai susietas su neonacių, skustagalvių (skinhedų) bei kitų kraštutinių dešiniųjų grupuočių simbolika, kuria dažnai lydimi smurto proveržiai prieš kairiųjų pažiūrų aktyvistus.

Gindamasis L. Kasčiūnas pasirinko klasikinę politinę strategiją – plausibilų neigimą (angl. plausible deniability). Politikas paragino visuomenę šį tekstą suprasti visiškai pažodžiui – kaip dešiniojo sparno lyderio nuostatą, kad valstybei tiesiog nereikia „sukti į kairę“.

Šuns švilpukas (angl. dog whistle): Politinės komunikacijos taktika, kai naudojama specifinė koduota kalba, kurią radikali rinkėjų bazė lengvai atpažįsta ir supranta kaip paramą jų idėjoms, tuo tarpu nuosaikiam, platesniam rinkėjų ratui pateikiamas visiškai racionalus, neva nekaltas paaiškinimas.

Tačiau ši „hiperliterali“ gynyba subyrėjo paties politiko interviu metu. Paklaustas apie sąsajas su radikaliomis subkultūromis, TS-LKD lyderis pateikė dar platesnį savo pritarimą:

„Pritariu ir „Good night white pride“, ir „Good night left side“. Abiem šūkiams pritariu. Kitaip tariant, reikia šiek tiek žiūrėti į pasaulį su protu.“

Šis pareiškimas tapo logine takoskyra. Pritardamas „White Pride“ retorikai, politikas iš tiesų peržengė tradicinio konservatyvumo ribas. Kartu čia pritaikyta lingvistinė subversija – bandymas visą demokratinę politinę kairę redukuoti iki totalitarinio komunizmo nusikaltimų: „Kairėje yra komunizmas, komunizmas daug padarė nusikaltimų žmoniškumui… Lygiai taip pat vertinu ir nacistinius nusikaltimus.“ Tokiu būdu kuriamas naratyvas, kuriame kairioji politinė mintis eliminuojama iš legitimaus demokratinio lauko, ją dirbtinai sutapatinant su nusikalstamais režimais.

 Dviejų Laurynų dvikova: Skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimas

Šis incidentas tapo ryškiu dviejų visiškai skirtingų politinių archetipų ir ateities Lietuvos vizijų susidūrimu. Tai ne tik asmeninis dviejų politikų ginčas, bet ir sisteminė kaktomuša:

Politinių lyderių profiliai

Tai dvikova tarp žmogaus teisių prioriteto (atviros, pliuralistinės visuomenės) ir nacionalinio saugumo fetišizavimo (griežtai kontroliuojamos „tvirtovės“ koncepcijos).

Retorinė evoliucija: Nuo „žmogiškųjų skydų“ iki „nelojalių piliečių“

2026-ųjų stadiono skandalas nėra atsitiktinis incidentas – tai nuoseklios ir sistemingos retorinės linijos tęsinys. L. Kasčiūno politinė karjera jau ne kartą fiksavo polinkį į visuomenę poliarizuojančią kalbą:

• 2022 m. migrantų krizė: Politikas sulaukė griežto 20-ies nevyriausybinių organizacijų pasmerkimo, kai viešai pareiškė, jog migrantų kultūrose vaikų vertė nėra didelė ir jie naudojami kaip „manipuliacijos įrankiai“ ar „žmogiškieji skydai“. Tai buvo įvertinta kaip tautinės neapykantos kurstymas.

• 2025 m. „nelojalių piliečių“ skandalas: Savo autorinėje laidoje „KASČIŪNAS TV #3“ politikas atvirai diskutavo apie mechanizmus, kaip valstybės krizės ar karo metu turėtų būti „eliminuojami“ nelojalūs piliečiai.

Nors 2025 m. liepą prokuratūra atsisakė kelti baudžiamąją bylą, pritaikiusi ultima ratio (paskutinės priemonės) principą ir įvardijusi terminą „eliminuoti“ kaip retorinę hiperbolę nacionalinio saugumo diskusijos kontekste, etinis klausimas liko atviras. Teisinis išteisinimas nepanaikina politinės atsakomybės svorio, ypač kai kalbama apie asmenis, pretenduojančius į aukščiausius valstybės postus.

 Overtono lango poslinkis ir geopolitinė rizika

L. Šedvydžio kreipimasis į etikos sargus remiasi fundamentalia baime dėl Overtono lango – visuomenėje leistino ir toleruojamo diskurso ribų – slinkimo.

Kai aukščiausio rango politikai pradeda naudoti kodus, kylančius iš smurtinių, radikalių subkultūrų, jie tuos simbolius „išplauna“, legitimizuoja ir integruoja į politinį elitą. Oponentas nustoja būti tiesiog demokratiniu konkurentu ar kolega – jis virsta „kairiąja puse“, kuriai netiesiogiai linkima fizinio ar politinio išnykimo.

Ši agresyvi vidaus poliarizacija turi labai apčiuopiamą geopolitinę kainą. Lietuvos saugumas tiesiogiai priklauso nuo Vakarų sąjungininkų pasitikėjimo. Užkulisiniai diplomatiniai šaltiniai rodo, kad L. Kasčiūno retorika jau anksčiau sukėlė rimtą įtampą santykiuose su Vokietijos socialdemokratais (SPD). Kyla reali rizika: ar ultradešiniojo politiko įvaizdis netaps reputaciniu stabdžiu sklandžiam Bundesvero brigados dislokavimui Lietuvoje? Valstybė, kurios lyderiai flirtuoja su radikalia simbolika, rizikuoja tapti neprognozuojama ir pažeidžiama partnere tarptautinėje arenoje.

 Ar etika išgelbės politinę kultūrą?

Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas šiame ginče taps itin svarbiu precedentu Lietuvos politinėje istorijoje. Tai bus atsakymas į klausimą: ar mūsų šalyje bus oficialiai toleruojamas „šuns švilpukas“ ir ekstremistinių subkultūrų normalizavimas valstybės valdyme?

Jei šie kodai bus priimti kaip naujoji norma, Lietuvos politinis diskursas negrįžtamai pasikeis – taps karingas, atmetantis ir skaldantis visuomenę į nesutaikomas stovyklas. Klausimas išlieka mums visiems: ar mes esame pasirengę priimti šį poslinkį, ar visgi reikalausime iš politikų aukštesnės kalbinės ir etinės atsakomybės, derančios su brandžios demokratinės valstybės statusu?