Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizitas Taline ir jo pareiškimas, kad Ukraina pasirengusi padėti Baltijos šalims gintis nuo atklystančių dronų, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip solidarumo gestas. Tačiau žvelgiant giliau, šis pasiūlymas atskleidžia kur kas platesnį geopolitinį kontekstą – ir kelia klausimų ne tik apie regiono saugumą, bet ir apie NATO pasirengimą naujo tipo grėsmėms.

Baltijos šalys – naujo karo poligonas?

Zelenskis aiškiai įvardijo, kad už į Baltijos šalis nukreipiamus ar nuklystančius dronus atsakinga Maskva ir jos radioelektroninės kovos priemonės . Tai reiškia, kad Baltijos regionas tampa dar viena erdve, kurioje Rusija testuoja Vakarų reakciją – ne tankais ar raketomis, o pigiais, sunkiai susekamais ir dar sunkiau numušamais dronais.

Latvijoje ką tik numuštas dronas – tik vienas epizodas, bet jis jau paskatino pirmąjį dvišalį susitarimą su Ukraina . Tai rodo, kad problema nėra teorinė – ji jau čia.

Kodėl pagalbos siūlo Ukraina, o ne NATO?

Zelenskio pasiūlymas siųsti ekspertus į kiekvieną Baltijos šalį ir mokyti jas apsiginti nuo dronų skamba racionaliai, tačiau kartu kelia nepatogų klausimą: kodėl šią nišą užpildo Ukraina, o ne NATO, turinti nepalyginamai didesnius resursus ir atsakomybę už regiono saugumą?

Galimos priežastys:

• NATO vangumas – Aljansas vis dar neturi aiškios, vieningos strategijos dėl dronų grėsmių, nors jos tampa kasdienybe tiek Ukrainoje, tiek prie Baltijos sienų.
• Ukrainos praktinė patirtis – Kyjivas turi realiausią kovos su dronais patirtį pasaulyje, todėl gali pasiūlyti tai, ko Vakarai dar tik mokosi.
• Politinis signalas – Ukraina demonstruoja, kad yra ne tik pagalbos prašytoja, bet ir saugumo tiekėja regione.

Vis dėlto tai kartu atskleidžia ir spragą: Baltijos šalys, nors ir NATO narės, realiai ieško pagalbos ne iš Aljanso, o iš karo alinamos Ukrainos.

Dvišaliai susitarimai – laikinas sprendimas ar nauja saugumo architektūra?

Zelenskio siūlomi dvišaliai dronų susitarimai – tai ne tik techninė pagalba. Tai naujas saugumo modelis, kuriame šalys tiesiogiai bendradarbiauja apeidamos lėtas tarptautines struktūras.

Privalumai:

• greitas reagavimas,
• praktinė patirtis iš fronto,
• mažiau biurokratijos.

Tačiau yra ir rizikų:

• fragmentacija – kiekviena šalis gali gauti skirtingą pagalbą, skirtingas technologijas, skirtingą pasirengimo lygį;
• NATO vienybės erozija – jei Aljansas nesiima lyderystės, ją perima pavienės valstybės;
• Rusijos interpretacijos – Maskva gali tai vertinti kaip dar vieną „Ukrainos įtakos zonos“ plėtrą, kas gali paskatinti dar agresyvesnius veiksmus.

Ar Baltijos šalys pasirengusios naujai realybei?

Dronų grėsmė nėra laikina anomalija – tai nauja karo forma, kurią Rusija jau naudoja prieš Ukrainą ir testuoja prieš Baltijos šalis. Klausimas, kurį kelia Zelenskio pasiūlymas, yra paprastas, bet nemalonus:

ar Baltijos šalys turi pakankamai savų priemonių apsiginti, ar jos tampa priklausomos nuo kitų valstybių geranoriškumo?

Kol kas atsakymas linksta į antrąją pusę.

 Zelenskio pasiūlymas – vertingas, bet atskleidžiantis silpnąsias vietas

Ukrainos pagalba – nuoširdi, praktiška ir reikalinga. Tačiau ji taip pat parodo, kad:

• NATO dar nėra pasirengusi sistemingai atremti dronų grėsmių,
• Baltijos šalys lieka pažeidžiamos,
• Rusija testuoja regiono atsparumą,
• o Ukraina tampa ne tik karo auka, bet ir regiono saugumo architektė.

Tai nėra blogai – bet tai turėtų būti signalas, kad Baltijos šalims reikia ne tik ekspertų, bet ir strateginės, ilgalaikės, koordinuotos gynybos sistemos, kurią turi užtikrinti ne pavienės valstybės, o visas Aljansas.