Seime pradėtas svarstyti Prezidento Gitano Nausėdos pateiktas įstatymo projektas, siūlantis gyventojų lėšas einamosiose sąskaitose paversti pigiomis paskolomis valstybės projektams, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip idealus „laimi–laimi“ scenarijus. Prezidentūra mato 19 milijardų eurų, kurie dūla bankuose nenešdami grąžos, ir siūlo mechanizmą: gyventojai savanoriškai atiduoda lėšas specialiosioms sąskaitoms, valstybė jas per ILTE (Nacionalinį plėtros banką) investuoja į strateginius projektus, o žmonės gauna palūkanas.

Tačiau gilesnė ekonominė ir finansinė analizė rodo, kad šis projektas bando sukurti finansinį perpetuum mobile – suderinti visiškai nesuderinamus dalykus: absoliutų lėšų likvidumą, fiksuotą grąžą ir ilgalaikį investavimą.

Trys esminiai projekto prieštaravimai (Paradoksai)

Analizuojant įstatymo projektą, išryškėja kelios sisteminės spragos, kurios praktikoje gali neveikti arba sukurti milžinišką naštą mokesčių mokėtojams.

1. Likvidumo ir ilgalaikio skolinimo iliuzija

Įstatyme numatyta, kad gyventojai „bet kuriuo momentu galėtų savo reikmėms pasiimti ir naudoti dalį ar visas lėšas“. Tuo pat metu ILTE šias lėšas naudotų „ilgalaikių investicinių programų energetikos, saugumos ir gynybos projektams finansuoti“.

Ekonominė realybė: Neįmanoma finansuoti 10–20 metų trukmės infrastruktūros projektų pinigais, kuriuos savininkas gali atsiimti po penkių minučių. Jei kiltų ekonominis neapibrėžtumas ir tūkstančiai gyventojų nuspręstų atsiimti savo pinigus pirkiniams, ILTE neturėtų iš ko jų grąžinti, nes pinigai jau „įmurkdyti“ į bėgius, vėjo jėgaines ar ginkluotę.

2. Valstybės garantijų kilpa mokesčių mokėtojams

Siekis šią riziką suvaldyti numatytas per valstybės garantiją komerciniams bankams. Tačiau tai tik perkelia riziką. Jei gyventojai masiniu būdu pareikalaus pinigų, o ILTE bus nelikvidaus, skylę dengs valstybės biudžetas. Kitaip tariant – tie patys mokesčių mokėtojai. Tai sukuria iškreiptą rizikos modelį, kur valstybė prisiima visą komercinę riziką už projektus, kurie nebūtinai bus pelningi.

3. Dirbtinės palūkanų „lubos“ infliacijos kontekste

Prezidento patarėjas Vaidas Augustinavičius teisingai pastebi problemą – gyventojų santaupos nuvertėja dėl infliacijos. Tačiau siūlomas vaistas neatitinka diagnozės. Įstatyme siūloma nustatyti palūkanų ribas nuo 0,1 proc. iki 3 proc.

Jei šalyje infliacija siekia, pavyzdžiui, 5–8 proc., o Europos Centrinio Banko (ECB) palūkanų normos yra aukštos, maksimali 3 proc. grąža vis tiek reikš, kad gyventojų pinigai nuvertėja. Kodėl gyventojas turėtų rinktis šią sudėtingą schemą, jei rinkoje esantys valstybės taupymo lakštai ar paprasti terminuotieji indėliai kartais gali pasiūlyti didesnę ir paprastesnę grąžą be jokių apribojimų iki 2500 eurų?

Projektas vs. Rinkos alternatyvos

Norint suprasti projekto vertę, verta jį palyginti su jau egzistuojančiais finansiniais instrumentais Lietuvoje.

Iš šio palyginimo matyti, kad vienintelis realus specialiosios sąskaitos privalumas – momentinis likvidumas neatimant palūkanų. Tačiau būtent šis privalumas yra didžiausia grėsmė pačiai programos finansinei sveikatai.

Kodėl projektas sulauks pasipriešinimo iš Lietuvos banko ir ECB?

Seimas išmintingai nusprendė paprašyti Lietuvos banko ir Europos Centrinio Banko išvadų. Galima prognozuoti, kad jos bus skeptiškos dėl kelių priežasčių:

• Intervencija į laisvą rinką: Valstybė bando sukurti dirbtinį finansinį produktą, konkuruojantį su komercinių bankų indėliais, tačiau primesdama riziką viešiesiems finansams.

• Bankinio reguliavimo pažeidimas: Pagal tarptautinius standartus (pavyzdžiui, Basel III), bankai privalo vertinti savo stabilumą pagal likvidumo padengimo rodiklį (LCR). Pinigai, kurie gali ištekėti per vieną dieną, negali būti traktuojami kaip stabilus finansavimo šaltinis ilgalaikėms paskoloms.

Kilnus tikslas, ydinga architektūra

Prezidentūros noras „įdarbinti“ 19 milijardų eurų ir padėti gyventojams apsisaugoti nuo infliacijos yra socialiai jautrus ir sveikintinas. Tačiau siūlomas modelis primena bandymą sukurti hibridą tarp einamosios sąskaitos ir investicinio fondo, pasiimant tik abiejų pusių pliusus ir ignoruojant ekonomikos dėsnius.

Apribojimas iki 2500 eurų rodo, kad projektas labiau orientuotas į smulkiuosius taupytojus (psichologinis ir politinis efektas), tačiau administravimo kaštai komerciniams bankams ir ILTE gali viršyti realią naudą. Jei valstybei reikia lėšų gynybai ar energetikai, kur kas skaidresnis ir patikrintas kelias yra gynybos obligacijos arba tie patys taupymo lakštai, kur investuotojas aiškiai supranta: „aš užrakinu savo pinigus 1–3 metams, o valstybė už tai man solidžiai sumoka“.

Grįžimas prie šio klausimo rudens sesijoje, gavus ECB ir Lietuvos banko šaltą ekonominį dušą, tikėtina, privers šį projektą stipriai koreguoti arba nugramzdins jį į stalčius kaip gražią, bet praktikoje nerealizuojamą idėją.

Po pristatymo už šiuos pakeitimus (projektas Nr. XVP-1556) balsavo 69 Seimo nariai, susilaikė 6 parlamentarai. Toliau projektas bus svarstomi pagrindiniu paskirtame Biudžeto ir finansų komitete. Prie šio klausimo svarstymo Seimo posėdyje planuojama grįžti rudens sesijoje.