Lietuvoje tyliai vyksta procesas, kurio masto visuomenė dar iki galo nesuvokia. Per du mėnesius daugiau nei pusė tūkstančio šaulių buvo mokomi pagal JAV kariuomenės mažųjų padalinių taktiką — tą pačią, kurią amerikiečiai taikė rengdami Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgas. Tai jau nebe patriotiniai savaitgalio žygiai. Tai — infiltravimosi, smūgių į logistiką, pastatų šturmo ir pasalų organizavimo kursai.
Klausimas paprastas: ar Lietuva kuria visuomeninę specialiųjų pajėgų versiją, bet apie tai garsiai nekalba?
Šauliai tampa „pilkosiomis pajėgomis“ — bet kas už tai atsakingas?
Šauliai šiandien mokomi veikti priešo kontroliuojamoje teritorijoje, smogti svarbiems objektams ir trauktis po operacijų. Tai — profesionalių karių darbas. Bet šauliai nėra profesionalūs kariai. Jie — savanoriai.
Ar valstybė turi aiškų planą, kaip šios naujos kompetencijos bus naudojamos? Ar yra politinis sprendimas, kad Šaulių sąjunga tampa pusiau karine struktūra? Ar visuomenė apskritai supranta, kokio lygio pajėgumai čia kuriami?
Kol kas atsakymų nėra. Tik entuziazmas ir amerikiečių komplimentai.
JAV interesai aiškūs. O Lietuvos?
Amerikiečių instruktoriai atvirai džiaugiasi, kad šauliai motyvuoti ir greitai mokosi. Žinoma, džiaugiasi — JAV Baltijos regione kuria partnerius, kurie galėtų veikti kaip teritorinės gynybos branduolys. Tai logiška. Tai naudinga. Bet ar tai visada sutampa su Lietuvos interesais?
Kai doktrina importuojama iš JAV, o metodikos — iš Ukrainos fronto, kyla klausimas: ar mes adaptuojame taktiką savo realijoms, ar tiesiog kopijuojame svetimą modelį?
Instruktorių „dauginimo“ efektas — galingas, bet pavojingas
Mokymus baigę šauliai patys tampa instruktoriais. Tai reiškia, kad per metus galima parengti tūkstančius žmonių, gebančių veikti kaip nereguliarios pajėgos. Tai — milžiniška galia. Bet ir milžiniška rizika.
Kas užtikrina, kad mokymai nepraras kokybės? Kas prižiūri, kad taktikos būtų taikomos atsakingai? Kas garantuoja, kad šauliai neperžengs ribos tarp savanoriškos gynybos ir profesionalios karinės veiklos?
Šiuo metu atsakymas — niekas. Sistema dar tik kuriama.
Medicinos integracija — vienintelė aiški, nekontroversiška nauda
Vienintelė sritis, kurioje nėra ginčų, — medicininis pasirengimas. Sraigtasparnių evakuacijos, pirmosios pagalbos integracija, kritinių situacijų valdymas — tai tikrai stiprina visuomenės atsparumą. Bet tai tik viena dalis. Visa kita — daug sudėtingiau.
Šaulių sąjunga kryžkelėje: gynybos ramstis ar neapibrėžta jėga?
Šiandien Šaulių sąjunga juda link profesionalios, kovinės struktūros. Tai gali būti didžiulis Lietuvos privalumas — jei bus aiškiai apibrėžta, kas jie yra ir ką jie turi daryti.
Bet jei to nebus, organizacija gali tapti pilkąja zona: nei kariuomenė, nei savanoriai, nei civiliai. Struktūra, turinti kovinius įgūdžius, bet neturinti aiškaus statuso.
Ir tai — pavojingiausia kombinacija.