Gdanske pasirašyta deklaracija tarp Lietuvos finansų ministro Kristupo Vaitiekūno ir Ukrainos ekonomikos, aplinkos ir žemės ūkio ministro Oleksii Sobolev žymi naują Vilniaus ir Kyjivo ekonominio bendradarbiavimo etapą. Lietuva skiria 1 mln. eurų specialiai verslo partnerysčių programai, kuria siekiama padėti įmonėms pereiti nuo idėjų iki konkrečių komercinių projektų Ukrainoje. Nors ši iniciatyva demonstruoja tvirtą politinę valią ir strateginį įžvalgumą, vienašališkas lėšų dydis ir realūs įgyvendinimo iššūkiai verčia į projektą pažvelgti kritiškai.

Strateginis taiklumas: kur nukreipti pinigai?

Didžiausia šios programos stiprybė – itin tiksliai identifikuoti Ukrainos poreikiai ir Lietuvos verslo kompetencijos. Prioritetinių sričių sąrašas atrodo logiškas ir apgalvotas:

• Energetinis atsparumas ir kibernetinis saugumas – kritinės sritys šaliai, patiriančiai nuolatines hibridines ir fizines atakas.

• Infrastruktūra ir išminavimas – bazinės sąlygos bet kokiam ekonomikos funkcionavimui.

• Gamybos lokalizavimas Ukrainoje – itin svarbus žingsnis, rodantis, kad Lietuva nesiekia tiesiog „eksportuoti“ savo prekių, o investuoja į Ukrainos gamybinius pajėgumus ir darbo vietų kūrimą vietoje.

Finansų ministro K. Vaitiekūno akcentas, kad parama apims ne tik pačias statybas, bet ir paruošiamuosius etapus (galimybių studijas, verslo planus, poveikio aplinkai vertinimus), rodo brandų požiūrį. Dažniausiai tarptautiniai projektai stringa būtent pradinėje stadijoje dėl teisinių ir analitinių žinių trūkumo, todėl šių „minkštųjų“ etapų finansavimas gali tapti katalizatoriumi stambesnėms investicijoms.

Kritinis vertinimas: mastelio ir rizikos disonansas

Nepaisant gražių tikslų, analizuojant programą išryškėja kelios esminės problemos:

1. Finansinis mastelis: „Katalizatorius“, o ne tiesioginė parama

1 milijonas eurų valstybiniame ar tarptautiniame kontekste yra labai simbolinė suma. Ukrainos atstatymo poreikiai vertinami šimtais milijardų eurų. Vadinasi, ši programa negali būti vertinama kaip tiesioginė parama atstatymui. Ji veiks tik tuo atveju, jei bus panaudota kaip „sėklos kapitalas“ (angl. seed money), padedantis Lietuvos įmonėms pasiruošti projektus taip, kad vėliau jie galėtų pretenduoti į stambų ES, Pasaulio banko ar Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) finansavimą. Jei lėšos bus „ištaškytos“ mažoms, tarpusavyje nesusijusioms konsultacijoms, apčiuopiamo rezultato nebus.

2. Administracinė našta

Programą administruos Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA), turinti solidžią patirtį Ukrainoje. Tačiau biurokratiniai mechanizmai skirstant Vystomojo bendradarbiavimo fondo lėšas dažnai būna lėti. Verslas, ypač veikiantis karo sąlygomis, reikalauja greičio ir lankstumo. Jei paraiškų vertinimas ir sutarčių pasirašymas užtruks mėnesius, programos efektyvumas kris, o patrauklumas įmonėms išblės.

3. Karo zonos realybė vs. „Komercinis perspektyvumas“

Deklaracijoje kalbama apie perėjimą prie „komerciškai perspektyvių projektų“. Tačiau investicijos į šalį, kurioje tęsiasi kariniai veiksmai, slepia milžinišką riziką. Kas prisiims atsakomybę ir nuostolius, jei už programos lėšas parengta gamykla ar bandomasis projektas bus sunaikinti raketų smūgių? Kol kas nėra aiškaus atsakymo, kaip ši programa bus derinama su investicijų draudimo nuo karo rizikų mechanizmais, o be to privatus kapitalas elgsis itin atsargiai.

Platesnis kontekstas: Lietuvos ekonominė diplomatija

Šis žingsnis yra protingas Lietuvos ekonominės diplomatijos manevras. Padėdama Ukrainai integruotis į ES rinką ir modernizuoti pramonę, Lietuva kuria ilgalaikius ekonominius saitus. Ukrainos rinka ateityje bus viena didžiausių statybų ir technologinių inovacijų aikštelių Europoje. Lietuvos įmonės, kurios ateis dabar (kad ir su minimalia valstybės parama), užsitikrins strateginį pranašumą prieš Vakarų Europos gigantus, kurie į rinką greičiausiai drąsiai žengs tik visiškai pasibaigus karui.

Sprendimas 2026 metų pabaigoje vertinti rezultatus ir tik tada spręsti dėl programos tęstinumo 2027–2028 m. rodo pragmatišką ir sveiką požiūrį. Tai saugiklis, leidžiantis nešvaistyti mokesčių mokėtojų pinigų, jei modelis nepasiteisins.

Apibendrinant

Gdanske pasirašyta deklaracija yra sveikintina iniciatyva, rodanti, kad Lietuva keičia paramos Ukrainai paradigmą – nuo vienpusės humanitarinės ir karinės pagalbos pereinama prie abipusiai naudingo ekonominio bendradarbiavimo.

Tačiau nereikėtų turėti iliuzijų – 1 milijonas eurų fizinio atstatymo nepadarys. Šios programos sėkmė visiškai priklausys nuo CPVA sugebėjimo veikti greitai ir be biurokratinių kliūčių bei nuo to, ar Lietuvos įmonės sugebės šiuos pradinius pinigus paversti „bilietu“ į didžiuosius ES ir tarptautinių fondų finansuojamus projektus. Tai ne paramos, o strateginių galimybių programa, kurios tikrąją vertę pamatysime tik po dvejų metų.