Vardas žmogaus, tautos ar regiono tapatybėje niekada nėra tik neutrali lingvistinė žyma. Tai – istorinis kodas, talpinantis savyje kolektyvinę atmintį, politines pretenzijas ir kultūrinį savęs suvokimą. Šiandien Lietuvoje stebime itin įdomų procesą: bandymą teisiškai „perrašyti“ vieno iš penkių etnografinių regionų vardą, siekiant dekolonizuoti mūsų vidinį žemėlapį. 2026 m. birželio 24 d. grupė iš 19 Seimo narių, vadovaujama Juozo Oleko ir Sūduvos krašto bičiulių grupės, įregistravo pataisas, kuriomis siūloma oficialiai atsisakyti „Suvalkijos“ pavadinimo ir įtvirtinti vienintelį autentišką variantą – Sūduva. Ši iniciatyva – tai ne tik biurokratinis veiksmas, bet ir gili intelektualinė diskusija apie tai, kur baigiasi primesta administracinė praeitis ir prasideda tikrasis istorinis tęstinumas.
„Suvalkija“ – carinės administracijos palikimas, o ne etninė šaknis
Kultūros istorijos požiūriu pavadinimas „Suvalkija“ yra santykinai vėlyvas administracinis reliktas, neturintis gilių baltiškos etnogenezės šaknų. Jo genezė siejama su 1867–1915 m. egzistavusia Rusijos imperijos Suvalkų gubernija. Iniciatyvos autoriai pagrįstai argumentuoja, kad šis vardas buvo primestas siekiant unifikuoti okupuotas teritorijas, o ne reflektuoti jų etninį savitumą.
Nors terminas visuomenėje vartojamas seniai, jo galutinis oficialus įtvirtinimas įvyko paradoksaliai vėlai – tik 1977 metais. Tuomet Lietuvos istorijos institute susirinkę etnologai ir kalbininkai priėmė savotišką „akademinio įšaldymo“ sprendimą: nutarta nebenaudoti alternatyvų, tokių kaip „Sūduva“ ar „Užnemunė“, ir palikti vienintelę „Suvalkiją“. Be to, dr. Dalia Urbanavičienė pabrėžia, kad būtent sovietmečiu suformuota dabartinė Suvalkijos samprata (dirbtinai atskiriant nuo jos Užnemunės dzūkus) yra specifinis ideologizuotas konstruktas.
„Norima atsikratyti carinės Rusijos sukurtos Suvalkų gubernijos palikimo, dėl kurio šį kraštą visų pirma pradėta lenkiškai vadinti Suwalszchyzna, o lietuviškai – Suvalkija.“
Sūduva: sugrįžimas prie baltiškųjų šaknų ir „Dykros“ mito pabaiga
Sūduvos vardas mus grąžina į laikus, kai čia gyveno sūduvių (jotvingių) gentis. Ilgą laiką istorinėje sąmonėje dominavo vokiečių istorikų G. ir H. Mortensenų išpopuliarinta „Dykros teorija“ (Wüstungstheorie). Ši teorija, įkvėpta nacionalšovinistinių idėjų, teigė, jog po kryžiuočių karų kraštas tapo visiškai tuščias, o vėliau buvo apgyvendintas kolonistų. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai ir išlikusi toponimika, įskaitant ir per visas okupacijas išlikusią Sūduvos aukštumą, įrodo sūduvių etninį išlikimą bei kultūrinį tęstinumą.
1422 m. Melno taikos sutartis žymi ne tiesiog tuščios teritorijos prijungimą, o senosios Sūduvos sugrįžimą į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Šiandien stebime Sūduvos vardo renesansą: jis dominuoja sporto (Marijampolės „Sūduva“), švietimo ir kultūros erdvėse. Tai rodo, kad bendruomenės savivoka jau seniai aplenkė oficialiąją nomenklatūrą.
Geopolitinis paradoksas: kieno vardu vadinamės?
Vienas stipriausių argumentų už pavadinimo keitimą yra geografinis ir net diplomatinis paradoksas. Suvalkų miestas, suteikęs vardą visam regionui, jau daugiau nei šimtmetį yra kitos valstybės – Lenkijos – teritorijoje. Istorikas Tomas Baranauskas perspėja, kad regiono įvardijimas kaimyninės šalies miesto vardu gali būti traktuojamas kaip neadekvatus politinis signalas ar net pagrindas galimoms pretenzijoms.
Gintaras Skamaročius pastebi įdomią detalę: etimologiškai „suvalkiečiai“ yra tik Suvalkų miesto gyventojai. Ironiška, tačiau net ir Lenkijoje gyvenantys lietuviai, siekdami pabrėžti savo baltiškąją kilmę, savo kolektyvus krikštija „Sūduvos“ ir „Sūduviukų“ vardais. Šiuo metu diskutuotinas regionas Lietuvoje apima šias savivaldybes:
- Marijampolės savivaldybė
- Vilkaviškio rajono savivaldybė
- Šakių rajono savivaldybė
- Kalvarijos savivaldybė
- Kazlų Rūdos savivaldybė
Kalbininkų ir istorikų dilema: terminų sankirta
Nepaisant istorinio teisingumo siekio, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) dar 2005 m. išreiškė rezervuotą poziciją. Pagrindinis jų argumentas – chronologinis ir geografinis neatitikimas. „Sūduva“ referuoja į senąją baltišką gentinę teritoriją, o „Suvalkija“ žymi vėliau susiformavusį etnografinį regioną su specifine kapsų ir zanavykų tarme, papročiais bei gyvenimo būdu, susiformavusiu būtent Užnemunėje.
Mokslininkų bendruomenėje vykstanti diskusija rodo, kad vieningo sutarimo nėra, todėl vis dažniau pasigirsta siūlymai surengti reprezentatyvią krašto gyventojų apklausą. Žemiau pateikiamas esminių skirtumų palyginimas:
|
Kriterijus
|
Suvalkija
|
Sūduva
|
|---|---|---|
|
Kilmė
|
Administracinė (Suvalkų gubernija, Suwalszchyzna)
|
Etninė (Sūduvių/Jotvingių gentis)
|
|
Laikotarpis
|
XIX a. II pusė – dabartis (įtvirtinta 1977 m.)
|
Senovė, LDK (Melno taika, 1422 m.)
|
|
Geografinis centras
|
Suvalkai (Lenkija)
|
Marijampolė (Lietuva)
|
|
Pagrindinis argumentas
|
Nusistovėjusi etnografinė tradicija, tarmė
|
Istorinis teisingumas, dekolonizacija
|
Vardas kaip istorinio teisingumo simbolis
Kova dėl Sūduvos vardo nėra tik tuščias žongliravimas terminais. Tai gilus tapatybinis poslinkis, siekiant išvalyti savo istorinę savimonę nuo carinių ir sovietinių administracinių primestų darinių. 2022-ieji, kurie Seimo buvo paskelbti Sūduvos metais, parodė, kad visuomenė yra subrendusi šiam virsmui.
Tačiau lieka esminis klausimas: ar oficialus įstatyminis aktas gali vienu ypu pakeisti dešimtmečius formuotus įpročius? Ar „suvalkietis“ po dešimtmečio taps tik archajišku istoriniu terminu, o naujosios kartos save identifikuos tik kaip sūduvius? Tikėtina, kad tapatybė yra gyvas, kintantis procesas, o oficialus vardas tiesiog turi galutinai atspindėti tai, kas jau seniai yra tapę šio krašto žmonių dvasine realybe.