Pastaruoju metu Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) įvykusios konsultacijos dėl Mažosios oro gynybos sluoksnio vystymo pasiuntė svarbų signalą: valdžia ieško sprendimų, kaip efektyviai apsisaugoti nuo kylančių bepiločių orlaivių (dronų) grėsmių. Susitikime su vietos gynybos pramonės atstovais krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas ragino „atviram dialogui“, o kariuomenė pristatė savo lūkesčius.

Tačiau žvelgiant giliau į pateiktą koncepciją ir dabartinį kontekstą, kyla esminių klausimų: ar tai tikras strateginis posūkis link nacionalinės pramonės įtraukimo, ar tiesiog formalus procedūrinis žingsnis prieš perkant užsienietiškus analogus?

Techniniai iššūkiai: realusis laikas ar sisteminis stabdymas?

Pagal ministerijos pristatytą viziją, siekiama sukurti sistemą, kuri:

1. Surinktų ir sujungtų duomenis iš įvairių oro erdvės stebėjimo sensorių (radarų, optinių, akustinių sistemų).

2. Perduotų informaciją į atpažinto oro paveikslo sistemą su minimalia delsa.

3. Suteiktų galimybę operatyviai perspėti kariuomenę, valstybės institucijas bei gyventojus ir neutralizuoti grėsmes.

Popieriuje tai skamba logiškai – mažosios oro gynybos (antidroninės) architektūra privalo būti integruota į esamą Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemą. Tačiau čia išryškėja didžiausia techninė mįslė: integruojamumas ir duomenų protokolų suderinamumas.

Lietuvos gynybos pramonės įmonės jau daugelį metų kuria aukšto lygio antidroninius sprendimus, radarus bei pasipriešinimo įrangą. Visgi, pagrindinis iššūkis slypi NATO standarto duomenų perdavimo protokoluose ir pačios kariuomenės pasirengime atverti savo atpažinto oro paveikslo valdymo sistemas vietiniams kūrėjams. Jei integracijos procesas reikalaus sudėtingų, metus trunkančių sertifikavimų, vietinis verslas rizikuoja likti „už borto“.

Procedūrinis labirintas: ar neužstrigsime konsultacijose?

Renginio eiga atskleidžia klasikinį viešųjų pirkimų scenarijų:

• 1 etapas: Rengiamas techninės užduoties projektas ir klausimynas.

• 2 etapas: Renkami pasiūlymai ir tikslinami reikalavimai.

• 3 etapas: Rengiami pirkimo dokumentai ir skelbiamas konkurso nugalėtojas.

Būtent čia kyla didžiausia rizika – laiko veiksnys. Kol KAM rengia klausimynus ir tikslina reikalavimus, geopolitinė situacija ir dronų technologijų vystymasis reikalauja sprendimų „vakar“. Šiuolaikiniame kare technologijos kinta kas kelis mėnesius. Ilgas pirkimo procesas lemia tai, kad kol sistema bus nupirkta ir integruota, ji jau gali būti technologiškai pasenusi.

Pagrindinis klaustukas: Ar ministerija pasirengusi lankstiems, etapiniams (agile) pirkimo modeliams, ar bus bandoma įsigyti vieną didžiulį, monolitinį sprendimą, kurį įgyvendinti užtruks kelerius metus?

Politinė valia ir „Lietuviško komponento“ testas

Svarbus akcentas – deklaruojamas noras stiprinti vietos gynybos pramonę. Tai atitinka naujausias Europos Sąjungos ir NATO tendencijas – siekti strateginės autonomijos ir trumpinti tiekimo grandines.

Tačiau praktikoje nacionalinė gynybos pramonė dažnai susiduria su problema, kai KAM viešuosiuose pirkimuose iškeliami reikalavimai, kuriuos atitikti gali tik didieji tarptautiniai koncernai (pvz., reikalaujama ilgametės patirties būtent su konkrečia NATO įranga).

Jei šiose konsultacijose nebus atsižvelgta į Lietuvos įmonių lankstumą ir galimybes greitai pritaikyti sprendimus pagal kariuomenės poreikius, „atviras dialogas“ liks tik viešųjų ryšių akcija.

Ką būtina padaryti, kad projektas nepavirstų nusivylimu?

Aptariamas Mažosios oro gynybos sluoksnio projektas yra gyvybiškai svarbus šalies saugumui, tačiau jo sėkmė priklausys nuo trijų kritinių veiksnių:

1. Realaus pagreičio pirkimų procese: Perėjimas nuo konsutacijų prie bandomųjų testavimų (pilotinių projektų) turi įvykti per kelis mėnesius, o ne metus.

2. Atvirų standartų architektūros: Pirkimo reikalavimai turi būti suformuluoti taip, kad sistema būtų moduline – leidžianti lengvai prijungti naujus lietuviškus ar užsienietiškus jutiklius bei neutralizavimo priemones.

3. Pramonės pasitikėjimo užtikrinimo: Jei verslas pamatys, kad techninė užduotis „rašoma“ konkrečiam užsienio tiekėjui, vietinės investicijos į Gynybos technologijų (DefTech) R&D padalinį Lietuvoje paprasčiausiai sustos.

Lietuva turi visas prielaidas tapti pavyzdžiu, kaip maža valstybė sugeba operatyviai sukurti išmanų, daugiasluoksnį antidroninį skydą. Dabar klausimas tik vienas – ar biurokratiniai mechanizmai neužgoš technologinio proveržio?