Nors Apeliacinis teismas praėjusią savaitę patvirtino, kad Remigijus Žemaitaitis pagrįstai nuteistas dėl neapykantos kurstymo prieš žydus ir Holokausto menkinimo, politikas ir toliau mėgaujasi Seimo nario mandatu. Visuomenė pagrįstai piktinasi: kodėl teisingumo girnos parlamentinėje salėje sukasi kur kas lėčiau nei teisme?

Atsakymas slypi ne tik politinėje valioje, bet ir teisiniame voratinklyje, kuriame persipina Konstitucija, pinigai ir paradoksalios spragos. Štai keturios priežastys, kodėl šis procesas primena Sizifo darbą.

Konstitucinis Teismas prieš Seimo statutą: Dainiaus Žalimo korta

Pagrindinis teisinis ginčas kyla dėl procedūrų pradžios. Seimo statutas diktuoja, kad mandatas turi būti naikinamas po įsiteisėjusio nuosprendžio (o Apeliacinio teismo verdiktas įsiteisėja iškart). Tačiau čia įsikiša Dainius Žalimas, turintis unikalų autoritetą – jis pats buvo vienas iš teisėjų, 2017 m. vasario 24 d. priėmusių lemtingą Konstitucinio Teismo nutarimą.

D. Žalimas pabrėžia, kad šis nutarimas yra viršesnis už bet kokį statutą. Jame juodu ant balto parašyta: apkalta galima tik tada, kai nusikaltimo faktas nustatytas neabejotinai ir galutinai. Kol R. Žemaitaitis turi teisę per tris mėnesius teikti kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui, nuosprendis teisiškai nėra „galutinis“. Nors politikai kaip Simonas Kairys primena Jonvos mero Mindaugo Sinkevičiaus precedentą, kai postų buvo netenkama žaibiškai, Žalimas atkerta: Seimo nario mandatas turi kitokią konstitucinę apsaugą, kurios „atkurti“ po klaidos būtų neįmanoma.

„Man labiausiai rūpi, kas parašyta Konstitucijoje ir nutarimuose, kurie tą Konstituciją aiškina. […] Apkalta yra galima tada, kada yra toks teismo nuosprendis, kuris yra galutinis“, – savo paties pasirašytą doktriną primena D. Žalimas.

Pusės milijono eurų rizika ir „vasaros spąstai“

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas į diskusiją įneša šaltą finansinį ir matematinį apskaičiavimą. Jis įspėja, kad skubotas politinis kirtis gali brangiai kainuoti mokesčių mokėtojams:

• Rinkimų kaina: Vienmandatės apygardos rinkimai valstybei atsieitų apie 500 000 eurų. Jei Seimas pašalintų narį, o Aukščiausiasis Teismas vėliau jį išteisintų, šie pinigai būtų tiesiog išmesti į balą, o valstybė įveltų save į teisinį chaosą be kelio atgal.
• 85 balsų matematika: Net jei opozicija sušauktų neeilinę sesiją rugpjūtį, surinkti 85 Seimo narių balsus atostogų metu yra beveik neįmanoma misija. J. Sabatauskas tiesiai šviesiai įvardija tai kaip riziką: nepasisekus surinkti balsų, apkalta žlunga, o politikas gauna dovanų dar vieną „pergalę“.

„Revoliucinės durys“: apkalta be realios bausmės

Čia prieiname prie didžiausio paradokso, kurį daugelis praleidžia pro ausis. Visuomenė tikisi, kad apkalta užbaigs R. Žemaitaičio karjerą, tačiau teisinė realybė yra ciniška. Kadangi politikas šiuo metu teisiamas ne už priesaikos sulaužymą (ši procedūra jau buvo sustabdyta jam pasitraukus anksčiau), o vykdoma nauja apkalta remiantis baudžiamuoju nuosprendžiu, jam negresia tradicinė 10 metų diskvalifikacija.

• Apkalta už priesaiką (Art. 74): 10 metų draudimas dalyvauti rinkimuose.
• Apkalta už nusikaltimą: Jokio draudimo kandidatuoti ateityje.

Tai reiškia, kad valstybė gali išleisti pusę milijono eurų naujiems rinkimams vienmandatėje apygardoje, o R. Žemaitaitis galėtų nusipirkti kandidato bilietą ir dalyvauti juose jau kitą dieną. Tai nėra teisingumas – tai procedūrinis cirkas, kurį pats R. Žemaitaitis sėkmingai išnaudoja nemokamai reklamai.

Tarptautinis toksiškumas: Lietuva kaip įkaitė

Kol Seimas ginčijasi dėl trijų mėnesių termino, Simonas Kairys perspėja apie gilesnę žalą. Jo teigimu, ši situacija daro Lietuvą savo pačios politikos įkaite. Vietoj to, kad parlamentas fokusuotųsi į Nacionalinio saugumo strategiją ar hibridines grėsmes, visas eteris užleidžiamas antisemitiniam naratyvui.

„Mes esame įkaitai. Lietuvos politika yra sąmoningai stumiama į įkaitės poziciją tam, kad mes nediskutuotumėme apie nacionalinio saugumo strategiją“, – pabrėžia S. Kairys.

Agnė Širinskienė ir kiti opozicijos atstovai įžvelgia dar aštresnį kampą: socialdemokratai gali sąmoningai vilkinti procesą, nes mato R. Žemaitaitį kaip galimą būsimos koalicijos partnerį. Tokiu būdu procesinės kliūtys tampa patogia uždanga politiniam išskaičiavimui, kol Lietuva tarptautinėje arenoje pradeda atrodyti kaip šalis, kurioje antisemitizmas yra „procedūriškai toleruojamas“.

Ar sistema atlaikys?

R. Žemaitaičio atvejis apnuogino tai, ką teisininkai žinojo seniai: mūsų apkaltos procesas yra beviltiškai sustabarėjęs. Šiuo metu Seimas dirba „Sizifo darbą“ – eina per sudėtingas procedūras, kurios galutiniame taške gali neturėti jokių realių politinių pasekmių nuteistajam.

Atsižvelgiant į tai, peršasi viena išvada: dabartinė sistema yra per daug politizuota. Tad lieka esminis klausimas: Ar verta keisti Konstituciją, kad po Konstitucinio Teismo išvados mandatas būtų naikinamas automatiškai, eliminuojant politinį turgų Seimo salėje? Tik toks žingsnis užbaigtų erą, kai teisinės procedūros tampa skydu tiems, kurie jas laužo.