Ministras pirmininkas pasiūlė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pataisyti 2022 m. priimtas Bendrojo ugdymo mokyklos programas ir nebemokyti Lietuvos moksleivių patriotizmo ir pilietiškumo iš Michailo Lomonosovo, Rusijos imperinius karus šlovinusio rašytojo, tekstų.Premjeras taip pat pasiūlė įtraukti į mokyklų programas ukrainiečių literatūros klasiką Tarasą Ševčenką, kad Lietuvos jaunimas geriau pažintų ukrainiečių tautos tapatybę ir ją kūrusius tekstus.
Geopolitinis lūžis švietime: vertybinis reauditas po 2022-ųjų reformos
2022 metais atnaujintos bendrojo ugdymo programos nuo pat pradžių kėlė aštrių diskusijų visoje švietimo ir kultūros bendruomenėje. Sprendimas rekomenduojamuose kanonuose išsaugoti ar net išplėsti tam tikrus rusų autorių kūrinius – šalia visiško dėmesio trūkumo kaimyninių, LDK paveldą ar kovą prieš imperiją dalijusių tautų literatūrai – šiandieniniame kontektse atrodo kaip akivaizdus anachronizmas.
Vyriausybės vadovo siūlymas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) peržiūrėti šias programas rodo svarbų posūkį: pilietiškumo ir patriotizmo ugdymas nebegali remtis naratyvais, kurie istoriškai formavo imperinį mąstymą.
M. Lomonosovo paradoksas: mokslinė pažanga ar imperinio hagiografija?
Michailas Lomonosovas neabejotinai įėjo į istoriją kaip XVIII a. mokslo entuziastas ir švietėjas. Tačiau teigti, jog jo tekstai yra tinkamas pagrindas XXI a. Lietuvos moksleivių pilietiškumui ir patriotizmui ugdyti, reiškia ignoruoti Lomonosovo raštų ideologinį pamatą.
-
Imperijos šlovinimas: Didelė dalis Lomonosovo literatūrinio paveldo (pavyzdžiui, ode grįsta kūryba, tokia kaip „Chotino užėmimo proga“) yra tiesioginis Rusijos ekspansijos ir karinės galybės aukštinimas.
-
Pedagoginis disonansas: Reikalauti, kad Lietuvos moksleivis, kurio valstybės nepriklausomybė ne kartą atsidūrė tos pačios imperijos gniaužtuose, mokytųsi meilės tėvynei iš rusų autoriaus, aukštinusio Rusijos imperijos plėtrą, sukuria gilų vertybinį dvejopumą.
-
Mokslo ir ideologijos atskyrimas: Lomonosovo pasiekimai fizikoje ar astronomijoje neprivalo būti išbraukti iš fizikos pamokų, tačiau jo literatūra, tarnavusi imperiniam naratyvui, neturi atlikti pilietinio švyturio vaidmens.
Tarasas Ševčenka: laisvės, tapatybės ir europietiško pasirinkimo simbolis
Įtraukti ukrainiečių literatūros titaną Tarasą Ševčenką į Lietuvos mokyklų programas – tai ne tik solidarumo gestas su karo niokojama Ukraina, bet ir svarbus edukacinis žingsnis gilesnio Rytų Europos pažinimo link.
| Autorius | Ideologinis akcentas | Ugdoma vertybė mokykloje |
| Michailas Lomonosovas | Imperijos plėtra, monarchijos aukštinimas, centristinė autokratija. | Pasyvus paklusnumas galingesniam naratyvui. |
| Tarasas Ševčenka | Tautinis atgimimas, kova už laisvę, kaimyninių tautų solidarumas, asmeninė orumo kova. | Pilietinis pasipriešinimas, kova už laisvę ir tapatybę. |
Ševčenkos gyvenimas ir kūryba – nuo pavergto baudžiauninko iki tautos šauklio (kūriniai „Kobzarius“, „Iškastas kapas“) – tiesiogiai rezonuoja su Lietuvos patirtimi priešinantis spaudai, knygnešių epochai ir Rusijos imperijos vykdytam tautų slopinimui. Ševčenka tam tikra prasme yra Ukrainos Kudirka ar Maironis, kurio tekstai moko, ką reiškia išsaugoti tapatybę ir kalbą atšiauriausiomis sąlygomis.
Ką tai reiškia Lietuvos švietimo sistemai ir mokytojui?
Šis siūlymas kelia keletą svarbių iššūkių ir galimybių, kurias švietimo politikos formuotojai privalo įvertinti:
-
Dekolonizacija be formalumo: Svarbu, kad kanono keitimas netaptų tiesiog pavardžių proformalumu. Mokytojams reikės metodinės medžiagos ir kontekstualizavimo – kaip T. Ševčenkos kūrybą susieti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu, XIX a. tautiniais judėjimais ir šiuolaikine geopolitika.
-
Pedagoginė laisvė vs. aiškios gairės: Nors ŠMSM atstovai dažnai pabrėžia, jog mokytojai gali patys rinktis rekomenduojamus autorius, programa siunčia aiškų valstybinį signalą, kas yra laikoma ugdymo prioritetais.
-
Regioninis ir istorinis raštingumas: Lietuvos jaunimas ilgą laiką Rytų Europos regioną matė per rusišką objektyvą. Taraso Ševčenkos ir kitų regiono klasikų atsiradimas leidžia perrašyti šį žemėlapį, grąžinant Ukrainos, Lenkijos bei Baltarusijos kultūriniam paveldui pelnytą vietą.
Išvada: brandžios valstybės ženklas
Lietuvos ugdymo programų valymas nuo imperinės ideologijos likučių nėra literatūrinė cenzūra – tai brandžios, nepriklausomos valstybės saviugdos aktas. Mokyti moksleivius pilietiškumo ir patriotizmo remiantis autoriais, kurie šlovino karines ekspansijas prieš kitas tautas, buvo ne tik nelogiška, bet ir žalinga.
T. Ševčenkos įtraukimas atveria duris kokybiškesniam, vertybiškai vientisam ugdymui, kuris skatina suprasti tikrąją laisvės, pasipriešinimo ir tautinės tapatybės kainą.