Energetikos ministro Luko Savicko ir viceministrės Karolinos Štelmokaitės darbinis vizitas Briuselyje pasiuntė aiškų signalą: Vilnius siekia išnaudoti artėjantį 2027 m. pirmininkavimą ES Tarybai kaip svertą formuoti bendrijos energetinį stuburą. Susitikimai su ES energetikos komisaru Danu Jørgensenu, pasirengimo krizėms komisare Hadja Lahbib bei kitais pareigūnais atskleidė platų Lietuvos prioritetų spektrą – nuo kritinės infrastruktūros apsaugos iki paramos Ukrainai.
Vis dėlto, analizuojant šiuos tikslus per praktinio įgyvendinimo prizmę, išryškėja keletas struktūrinių iššūkių ir kompromisų, su kuriais teks susidurti tiek Vilniui, tiek visai Bendrijai.
1. Parama Ukrainai prieš ES procedūrinį lėtumą
Lietuvos pasirengimas perduoti 19 didelės galios autotransformatorių Ukrainai demonstruoja praktinį indėlį atkuriant Rusijos atakuojamą kaimyninės šalies energetikos sistemą. Tačiau ministro išsakyta kritika dėl per ilgų ES vertinimo ir transportavimo finansavimo procedūrų atveria gilesnę problemą:
-
Greitis prieš procedūras: Artėjant šaltajam sezonui, standartiniai ES mechanizmai praranda prasmę, jei logistika užtrunka mėnesiais.
-
Vieningo modelio poreikis: Siūlymas taikyti unifikuotą išmontavimo ir logistikos finansavimo modelį yra būtinas, tačiau reikalauja greito ES institucijų lankstumo, kuris istoriškai pasiekiamas sunkiai.
2. ES biudžeto derybos: kova dėl CEF ir TEN-E fondų
Derybos dėl būsimos daugiametės finansinės programos (MFF) taps viena sudėtingiausių Lietuvos pirmininkavimo užduočių. Lietuvos siekis apsaugoti Europos infrastruktūros tinklų priemonės (CEF) biudžetą energetikai ir TEN-E reglamente įtvirtinti atskirą finansavimo eilutę saugumui susidurs su keliomis kliūtimis:
| Lietuvos siekis | Pagrindinis iššūkis ES lygiu |
| Išlaikyti CEF finansavimo lygį | Šalių narių spaudimas nukreipti lėšas bendrajai gynybai ir socialinei politikai |
| Atskira eilutė TEN-E fizinei apsaugai | Nevienodas grėsmių suvokimas tarp Rytų ir Vakarų/Pietų Europos valstybių |
| Ignalinos AE uždarymo tęstinis finansavimas | Konkurencija su naujais atsinaujinančios ir branduolinės energetikos prioritetais |
3. Rusiškų išteklių atsisakymas ir „šešėlinis laivynas“
Vilniaus raginimas Europos Komisijai skubiai pateikti teisiškai įpareigojantį pasiūlymą dėl visiško rusiškos naftos atsisakymo bei kovos su „šešėliniu laivynu“ atspindi principinę regiono poziciją.
Tačiau realybė rodo, kad sankcijų apėjimo schemos ir atskirų ES narių priklausomybė nuo išimčių reikalauja ne tik deklaracijų, bet ir griežtesnės ES lygmens jūrų teisės bei uostų priežiūros. Papildomas strateginis barjeras – priklausomybės nuo kiniškų komponentų mažinimas žaliojoje energetikoje, kas trumpuoju laikotarpiu gali kelti atsinaujinančios energetikos plėtros kaštus.
4. Vietinė generacija: 6,4 GW riba ir 2028 m. siekis
Pristatytas Lietuvos proveržis – viršyta 6,4 GW saulės ir vėjo galia bei tikslas iki 2028 m. pasigaminti 100% šaliai reikalingos elektros energijos – suteikia Lietuvai moralinį autoritetą derybose.
Kritiniai klausimai ateičiai:
-
Tinklo lankstumas: Sparčiai augant atsinaujinančių išteklių galiai, būtinos didelės investicijos į kaupiklius (baterijas), sinchroninius kompensatorius ir skirstomąjį tinklą.
-
Integracija į rinką: Užtikrinti, kad gamybos perviršis vasaros metu ir trūkumas žiemos pikais būtų subalansuotas be perteklinės kainų volatiliteto naštos vartotojams.
2027 m. pirmininkavimas kaip galimybių langas
Lietuvos pirmininkavimas 2027 m. pirmąjį pusmetį sutaps su intensyviu ES teisėkūros ciklo etapu. Vilniaus sėkmė priklausys nuo to, ar pavyks regioninius saugumo prioritetus paversti universaliais visos ES kompromisais. Tai reikš gebėjimą suderinti griežtą sankcijų politiką, infrastruktūros saugumą ir atsinaujinančios energetikos plėtrą su likusių 26 valstybių narių ekonominiais interesais.